Mėgstančioms skaityti.

Sveiki.Nusprendžiau prašyti gan ilgoką straipsnį apie knygas,na jeigu tu to nemėgsti  gali neskaityti,arba nori susirasti įdomių knygų  ? Na Pabaik visą šį įrašą skaityti iki galo,nes tau patiks. 

 

MELODĖ KARVER
Nauja nosis
Iki ausų įsimylėjusi savo naują kaimyną Džeksoną – prašmatnų apkiautėlį
Dėvi senus sportinius marškinėlius, mūvi juodus džinsus ir rožinius Converse sportukus
Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys astmos priepuoliai, dabar ji – Merstono vidurinės „gražuolė“. Labai gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik... iki pažinties su Džeksonu. Tačiau gal ir vaikinas turi paslapčių?
Ar tai susiję su visiškai neįtikimais pasakojimais apie... gyvus monstrus?

FRENKĖ ŠTEIN
Naujokė... na, bet tai nieko nuostabaus
Bretas – jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą
(tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių)

Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai – tik penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką prigimtį.
Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.
Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais. Bet ar Merstono vidurinės normiai pasirengę permainoms?
Ar gali monstras išlikti normių pasaulyje?

Sara Shepard knyga „Mielos mažos melagės“ pasakoja intrigų ir paslapčių kupiną paauglių mergaičių draugystės istoriją.
Prabangiame Rouzvudo miestelyje Elison yra pati šauniausia septintokų elito mergaitė. Arija, Hana, Spencerė ir Emilija varžosi dėl jos dėmesio, be to, visos jos turi baisių paslapčių, apie kurias žino tik Elison. Taigi kuomet po vieno vakarėlio Elison paslaptingai dingsta, mergaitėms, nors ir sielvartaujančioms, šiek tiek palengvėja...
Po trejų metų draugės jau nutolusios viena nuo kitos, bet paslapčių ne mažiau... Arija užmezgusi romaną su vienu savo mokytojų, stileiva Hana vagiliauja, norėdama visada būti graži ir madinga, Spencerė miega su savo vyresniosios sesers vaikinu, o Emilija jaučia didelę trauką naujajai klasės draugei.  Ir staiga vieną dieną merginos ima gauti bauginančius laiškus, kuriuos pasirašo kažkoks „E“.  Kas gi tas paslaptingasis „E“? Ar tai galėtų būti seniai pradingusi Elison? Kam jai prireikė kaip tik dabar atskleisti visas nešvarias praeities dėmes? O jei tai ne ji, kas tuomet galėtų tiek daug žinoti apie merginų praeitį ir dabartį? Netikėtai visos jų didelės ir mažos, senos ir naujos paslaptys ima kilti į paviršių.
Jums pristatome pačią pirmąją Sara Shepard romanų ciklo „Mielos mažos melagės“  dalį. Knygoje atskleidžiami tikri gyvenimiški charakteriai, o paliestos aktualijos labai artimos kiekvienam šiuolaikiniam paaugliui. Istorija tokia paslaptinga ir intriguojanti, kad negalėsite atsitraukti!

Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija, papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir mirtį.
Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.

Van Hautenai,
esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus, bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, – sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)

Štai ką rašau apie Heizelę.
Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašyti palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų. Ir aš noriu. Labiausiai bijau tapti dar viena neprisimenama auka sename ir negarbingame kare su liga. Aš noriu palikti žymę.
Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai. (...)
Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai. Ji vaikšto žeme nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą: pasaulį mes galime ir nuskriausti, ne tik jam padėti, bet veikiausiai nepadarysime nei to, nei to.
Žmonės sakys, kaip liūdna, kad ji palieka mažesnį randą, kad mažai kas ją prisimena, kad ji buvo mylima stipriai, bet ne plačiai. Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai pergalė. (...)
Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją, įsmukau pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. (...) Tačiau jos ranka tebebuvo jos ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva, aš tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti pasaulį be mudviejų, ir gal akimirką buvau toks geras, kad tikėjausi ją numirsiant ir nesužinosiant, jog ir aš mirsiu. Bet paskui užsinorėjau daugiau laiko, kad galėtume vienas kitą pamilti. Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau savo randą. (...)
Ogastas

Džonas Grinas (John Green) – premijomis apipiltas jaunas amerikiečių autorius, kuriantis paaugliams. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ – ketvirtas jo romanas, visame pasaulyje sulaukęs milžiniškos sėkmės ir puikaus kritikų įvertinimo. Knygos veikėjos ir pasakotojos Heizelės Lankaster prototipas – Esthera Earl, šešiolikmetė amerikietė, turėjusi tiesioginį videodienoraštį YouTube.
Lietuvių skaitytojams rašytojas jau žinomas kaip knygos „Aliaskos beieškant“ autorius.

Mokslo metų pradžia Margaritai žada daug permainų – ji pradeda lankyti licėjų. Laukia ne tik nauji draugai, nauji įspūdžiai, bet ir nauji pavojai – vaikystė lieka praeity ir vis arčiau nepažįstamas, kupinas išbandymų suaugusiųjų pasaulis.
Nepasiklysti paauglystėje padėtų tėvų meilė, tačiau likus kelioms valandoms iki mokslo metų pradžios Margarita telefono atsakiklyje išgirsta: tėtis išėjo ir namo nebegrįš. Dėl tėvo išėjimo mergina apkaltina mamą ir užsisklendžia savyje. Tačiau, laimė, jos neapleidžia išmintingoji močiutė Tereza, entuziastingoji mokyklos draugė Marta, į knygų pasaulį įnikęs ir mokiniams jų išmintį iš visų jėgų besistengiantis perteikti, tik link savo mylimosios Stelos žengti niekaip nedrįstantis mokytojas ir Julijus – paslaptingas vaikinas ledinėmis akimis, neregėjęs ne tik savo tėvo, bet ir motinos.
Lyg netyčia klasėje gavusi skaityti tą „Odisėjos“ vietą, kur Telemachas išsiruošia į kelionę ieškoti tėvo, Margarita užsidega ir pati leistis į tokią kelionę. Ją palaiko Julijus. Ir jaunuoliai, nugvelbę Margaritos mamos automobilį, išvyksta į Genują, kur nuostabiame užutėkyje su kita moterimi apsistojęs Margaritos tėvas.
Paslaptingose siaurose Genujos gatvelėse ir paplūdimiuose Margaritos ir Julijaus laukia ne tik saulė ir nuotykiai, bet ir vienas įvykis, po kurio niekas nebegalės likti kaip buvę. Margaritos tėvai ir mokytojas gaus progą naujai įvertinti savo gyvenimą, santykius ir jausmus, o Margarita su Julijumi – išbandyti savo tik besikalančią meilę...
Ar pavyks Margaritos tėvams, Margaritai ir Julijui bei jų mokytojui susigrąžinti ir išsaugoti tai, kas jiems brangu?
Šio romano autorius Alessandro D‘Avenia (Alesandras D‘Avenija) savų personažų mintis ir troškimus žino kaip niekas kitas – jis yra mokytojas iš pašaukimo ir dirba viename iš Milano licėjų. Simpatiškasis romano italų ir lotynų kalbų bei literatūros mokytojas, gyvenantis knygomis ir ypač įsimylėjęs „Odisėją“, laisvą minutę minantis dviratį ir stebintis žmones bei įvykius, yra paties rašytojo prototipas. Romane daug ir kitų iš Sicilijos kilusiam, Milane gyvenančiam autoriui puikiai pažįstamų veikėjų. Įvairiose šalyse pelnęs skaitytojų simpatijas debiutiniu romanu „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“, Alessandro D‘Avenia pateikia antrąjį kūrinį, giliai ir ypač poetiškai narpliojantį toli gražu ne tik mokyklinio amžiaus jaunuolių problemas.

Paieškų tarnybos grupė išvyksta filmuoti reportažo apie Sibire gimusią paauglę Sašą, ieškančią tėvo. Ir prasideda... Televizijos komanda pakliūva į keistą aplinką, pasineria į pasąmonės košmarus. Romane nuo realių situacijų lengvai peršokama į fantastikos ir magijos pasaulį, kuriame veikia ugnies ir vandens dvasios, chtoninės būtybės.

Žavus keturių mielų mažų melagių gyvenimas virto tikru košmaru

Emiliją išsiuntė į Ajovą gyventi su itin konservatyviais pusbroliais. Arijos vaikinas vos neatsidūrė už grotų – ir viskas per ją. Spenserė persigandusi – galbūt ji prisidėjusi prie Elės žūties. Bet Hanos likimas dar siaubingesnis – ji per plauką nuo mirties guli ligoninėje, nes per daug žinojo.
Jei merginos nepradės manęs klausyti, joms gali nutikti kai kas blogiau nei Hanai.
-         E

Kodėl negalima pačiam pasirinkti, ką pamiršti...
...O ką prisiminti?

Daug ką Zojė norėtų užmiršti. Pavyzdžiui, tai, kad jos tėtis įtaisė vaiką savo dvidešimt ketverių metų meilužei. Kad mamos psichika palūžo, ir visas miestas gali apie tai sužinoti. Taip pat norėtų pamiršti, kad gražuolis blogiukas Dagas kankina ją mokykloje. Zojei atrodo, kad visas gyvenimas darosi beviltiškai sujauktas, ir visas bėdas ji stengiasi atremti pasitelkusi vienintelius jai žinomus ginklus – kruopštumą ir pareigingumą; ji stengiasi būti tobula dukra, tobula moksleivė ir tobula mokyklos futbolo žvaigždės Brendono mergina.
Bet Zojė pakliūva į avariją, o kitą dieną visiškai nieko nebeatsimena – visa praėjusi naktis ištrinta iš atminties. Ar ji važinėjosi kartu su savo vaikinu Brendonu, kaip ir buvo ketinusi? Jei taip, tai kodėl atrodo, kad Brendonas ėmė jos vengti? Ir kodėl Dagas – ne kas kitas, o jis – staiga ėmė elgtis taip, lyg tarp jųdviejų būtų kažin kas įvykę. Zojė lyg per miglą prisimena, kaip Dagas ištraukė ją iš sudaužytos mašinos; tačiau jis vis kalba apie tą naktį taip, lyg ji būtų dar kai kuo ypatinga jiems abiem; o Zojei baisu prisipažinti, kad ji šitiek daug neatsimena. Visada susivaldančiai ir skrupulingai Zojei gyvenimas ima slysti iš po kojų – gyvenimas, kuriame, didžiausiai jos nuostabai, dominuoja ne Brendonas, o Dagas.
Ši knyga   išsiskiria sunkiai nusakomu nuoširdumu, įsigilinimu į žmonių santykius.

Leo – niekuo neišsiskiriantis šešiolikmetis: jam patinka plepėti su draugais, žaisti futbolą, lakstyti gatvėmis motoroleriu ir leisti dienas nesiskiriant su savo aipodu. Mokykla jam atrodo nežmoniška kankynė, o mokytojai – „saugoma rūšis, kuri, tikėkimės, negrįžtamai išnyks“. Atėjus naujam istorijos ir filosofijos mokytojui, Leo pasirengia jį sutikti ciniškomis pastabėlėmis ir apseilėtais popieriaus gumuliukais, bet šis jaunas mokytojas pasirodo esąs kitoks nei visi: jo akys spindėte spindi, kai aiškina savo dalyką ir kai ragina mokinius gyventi nešvaistant laiko ir siekiant svajonių išsipildymo.
Leo jaučiasi galingas tarsi liūtas, jį gąsdina tik vienas dalykas – balta spalva. Balta jam – nebūtis, visa, kas reiškia praradimą ir netektį. Užtat raudona – meilės, aistros, kraujo spalva. Raudona – ir Beatričės, slaptos Leo svajonės, plaukų spalva. Vaikinas turi ir kitą artimą draugę, Silviją, tačiau būtent dėl to, kad visuomet yra šalia, ją sunkiau pastebėti.
Sužinojęs, kad Beatričė serga ir kad jos liga susijusi su jį taip bauginančia balta spalva, Leo privalės įsigilinti į save, nukraujuoti ir atgimti – tik taip suvoks, kad svajonės nemiršta, o gyvenimas gali būti gražus net tada, kai nusidažo baltai.
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – ne tik romanas apie jauno žmogaus kelią į brandą ar vienerių mokslo metų aprašymas, tai ir itin drąsus pasakojimas. Leo lūpomis iš pradžių lengvabūdiškai ir sąmojingai, vėliau intymiai ir skaudžiai perteikiama, kas nutinka, kai į paauglio gyvenimą įsiveržia kančia ir sukrėtimas, o suaugusiųjų pasaulis tampa nebyliu stebėtoju.

Šioje knygoje ir jaunas, ir vyresnis skaitytojas ras atsakymus į svarbius klausimus, tačiau kaip ir visi reikšmingi atsakymai, šie nebus galutiniai ir nenuginčijami, bet ir nedangstomi dvejonių ar abejingumo šydu.

 

Gimusi ir užaugusi Niujorke, Džulija net nenutuokia, kad vasaros darbas su sunkiais paaugliais laukinėje Montanos gamtoje visam laikui pakeis jos gyvenimą. Ji jaučiasi laiminga su mylimuoju – muzikantu Edu, per atostogas gesinančiu gaisrus Montanos kalnų miškuose, ir tikisi kartu leisti romantiškus savaitgalius didingos gamtos prieglobstyje. Tačiau netikėtai Džulija pajunta trauką geriausiam Edo draugui, taip pat ugniagesiui Koneriui – Montanos kaubojui, talentingam fotografui.

Vasara tik prasideda, trys jauni žmonės mėgina susivokti savo jausmuose, o jų išmėginimu tampa akistata su mirtimi gaisro apimtame miške...

 

Kai Brangiosios Orchidėjos tėvas melagingai apkaltinamas ir nubaudžiamas mirtimi, jo artimuosius prislegia gėdos našta. Motinai nelieka nieko kita, kaip stoti į budistų vienuolyną, todėl dukrą ji patiki globoti tolimai giminaitei iš Šanchajaus.

Iš pradžių gyvenimas Persikų žiedų paviljone primena sapną. Egzotiškos gėlės, čiurlenantys fontanai, spalvingų karpių tvenkiniai – visa tai panašu į svajonę. Brangioji Orchidėja mokoma muzikos, literatūros, tapybos, kaligrafijos ir, nekaltos mergaitės nuostabai, meno teikti malonumą vyrams. Mat gražusis paviljonas turi kitą, tamsesnę paskirtį – čia įsikūręs elitinis viešnamis.

 

ai buvau trylikos, tėvas užtiko mane su Tomiu Veberiu ant užpakalinės jo biuiko sėdynės. Prie senosios „Jūrininkų“ užeigos Montaroje. Antradienį, vienuoliktą valandą vakaro. Septyniolikmetis Tomis lyg ir buvo laikomas mano brolio Dareno draugu.
Aš nebuvau jo įsimylėjusi.
Net nežinau, ar jis apskritai man patiko.

Vos per vieną lemtingą akimirką paauglės Dajanos Lambert gyvenimas negrįžtamai pasikeičia. Jai tenka stoti į akistatą su niekaip nenutylančiais gandais ir lipinama šlykščios „mokyklos kekšės“ etikete. Nuo šiol Dajana trokšta vieno – pabėgti nuo praeities...
„Kiekvienas, kada nors suklydęs ir dėl to gailėjęsis, atras save šios knygos puslapiuose. „Mergaitės istorija“ yra grožinis kūrinys, bet jis perteikia skaudžią tiesą.“
Rašytojas Andrew Auseon

„Aštrus kablys žmonėms, susidariusiems išankstinę nuomonę apie mergaites, anksti pradėjusias lytinį gyvenimą.“
Rašytoja E. Lochart

„Nuoširdus, tikroviškas pasakojimas apie tai, kaip viena akimirka, vienas pasirinkimas apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojom ir kaip paskui ilgai tenka įrodinėti, kas tu esi..."
Rašytoja Cynthia Leitich Smith


Visos knygos yra skaitytos ,taip pat ir aš visas skaičiau vertos perskaitymo ;)