MELODĖ KARVER
Nauja nosis
Iki ausų įsimylėjusi savo naują kaimyną Džeksoną – prašmatnų apkiautėlį
Dėvi senus sportinius marškinėlius, mūvi juodus džinsus ir rožinius
Converse sportukus
Melodė su šeima atvyko iš Beverli Hilso į Salemą, Oregone, kur grynas
oras. Melodei išoperuota nosies kuprelė ir jau nebekankina alinantys
astmos priepuoliai, dabar ji – Merstono vidurinės „gražuolė“. Labai
gaila, kad Melodė jaučiasi apgavikė, bet tik... iki pažinties su
Džeksonu. Tačiau gal ir vaikinas turi paslapčių?
Ar tai susiję su visiškai neįtikimais pasakojimais apie... gyvus
monstrus?
FRENKĖ ŠTEIN
Naujokė... na, bet tai nieko nuostabaus
Bretas – jos svajonių vaikinas. Bet šis turi labai pavydžią merginą
Dėvi šiurkštų vilnonį kelnių kostiumą
(tačiau mėgsta mini sijonėlius ir kašmyrines palaidines be rankovių)
Frenkė visą gyvenimą praleido Saleme, kita vertus, jai – tik
penkiolika dienų. Frenkė tikisi užkariauti vidurinę, vaikinus ir
parduotuves išvardinta tvarka. Tačiau aplinkiniai, užuot žavėjęsi jos
išskirtiniu mados pojūčiu, bjaurisi šviesiai žalia jos oda. Siekdama
Merstono vidurinėje pritapti prie normių, turi slėpti savo monstrišką
prigimtį.
Tačiau dėl slapto bučinio Frenkė pasiryžusi surizikuoti viskuo ir ši klaida jai gali brangiai kainuoti.
Melodė ir Frenkė stengiasi savo trūkumus paversti pranašumais. Bet ar Merstono vidurinės normiai pasirengę permainoms?
Ar gali monstras išlikti normių pasaulyje?
Sara Shepard knyga „Mielos mažos melagės“ pasakoja intrigų ir paslapčių kupiną paauglių mergaičių draugystės istoriją.
Prabangiame Rouzvudo miestelyje Elison yra pati šauniausia septintokų
elito mergaitė. Arija, Hana, Spencerė ir Emilija varžosi dėl jos
dėmesio, be to, visos jos turi baisių paslapčių, apie kurias žino tik
Elison. Taigi kuomet po vieno vakarėlio Elison paslaptingai dingsta,
mergaitėms, nors ir sielvartaujančioms, šiek tiek palengvėja...
Po trejų metų draugės jau nutolusios viena nuo kitos, bet paslapčių
ne mažiau... Arija užmezgusi romaną su vienu savo mokytojų, stileiva
Hana vagiliauja, norėdama visada būti graži ir madinga, Spencerė miega
su savo vyresniosios sesers vaikinu, o Emilija jaučia didelę trauką
naujajai klasės draugei. Ir staiga vieną dieną merginos ima gauti
bauginančius laiškus, kuriuos pasirašo kažkoks „E“. Kas gi tas
paslaptingasis „E“? Ar tai galėtų būti seniai pradingusi Elison? Kam jai
prireikė kaip tik dabar atskleisti visas nešvarias praeities dėmes? O
jei tai ne ji, kas tuomet galėtų tiek daug žinoti apie merginų praeitį
ir dabartį? Netikėtai visos jų didelės ir mažos, senos ir naujos
paslaptys ima kilti į paviršių.
Jums pristatome pačią pirmąją Sara Shepard romanų ciklo „Mielos mažos
melagės“ dalį. Knygoje atskleidžiami tikri gyvenimiški charakteriai, o
paliestos aktualijos labai artimos kiekvienam šiuolaikiniam paaugliui.
Istorija tokia paslaptinga ir intriguojanti, kad negalėsite atsitraukti!
Šešiolikmetės Heizelės ir septyniolikmečio Ogasto meilės istorija,
papasakota pačios Heizelės. Jiedu susipažino sunkiomis ligomis sergančių
vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Jaunuoliai turi daug svajonių, tačiau
liga (o gal žvaigždės) patvarko savaip. Per trumpą kartu jiems skirtą
laiką abu ieško ir randa atsakymus į begalę klausimų apie gyvenimą ir
mirtį.
Šis pasakojimas – nepertraukiamas juoko pro ašaras pliūpsnis, persmelktas neįtikimai skaidrios ir guodžiančios šviesos.
Van Hautenai,
esu geras žmogus, bet netikęs rašytojas. Pats esi netikęs žmogus,
bet geras rašytojas. Iš mūsų būtų gera komanda. Nenoriu prašyti jokios
paslaugos, bet jeigu turi laiko, – o aš mačiau, kad jo turi marias, –
sakau, gal parašytum Heizelei nekrologą. (...)
Štai ką rašau apie Heizelę.
Kone kiekvienas trokšta palikti pasaulyje kokią žymę. Užrašyti
palikimą. Apgauti mirtį. Visi norime, kad mus kiti prisimintų. Ir aš
noriu. Labiausiai bijau tapti dar viena neprisimenama auka sename ir
negarbingame kare su liga. Aš noriu palikti žymę.
Bet, van Hautenai, žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai. (...)
Heizelė kitokia. Seni, ji vaikšto nerūpestingai. Ji vaikšto žeme
nerūpestingai. Mat Heizelė žino tiesą: pasaulį mes galime ir
nuskriausti, ne tik jam padėti, bet veikiausiai nepadarysime nei to, nei
to.
Žmonės sakys, kaip liūdna, kad ji palieka mažesnį randą, kad
mažai kas ją prisimena, kad ji buvo mylima stipriai, bet ne plačiai.
Bet, van Hautenai, nė kiek ne liūdna. Tai pergalė. (...)
Po to, kai sužibau darant pozitronų emisijos tomografiją, įsmukau
pas ją į ISS. Ji gulėjo be sąmonės. (...) Tačiau jos ranka tebebuvo jos
ranka, šilta, nagai nudažyti tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva, aš
tik laikiau jos ranką, stengdamasis įsivaizduoti pasaulį be mudviejų, ir
gal akimirką buvau toks geras, kad tikėjausi ją numirsiant ir
nesužinosiant, jog ir aš mirsiu. Bet paskui užsinorėjau daugiau laiko,
kad galėtume vienas kitą pamilti. Manau, šis noras išsipildė. Aš palikau
savo randą. (...)
Ogastas
Džonas Grinas (John Green) – premijomis apipiltas jaunas amerikiečių
autorius, kuriantis paaugliams. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ –
ketvirtas jo romanas, visame pasaulyje sulaukęs milžiniškos sėkmės ir
puikaus kritikų įvertinimo. Knygos veikėjos ir pasakotojos Heizelės
Lankaster prototipas – Esthera Earl, šešiolikmetė amerikietė, turėjusi
tiesioginį videodienoraštį YouTube.
Lietuvių skaitytojams rašytojas jau žinomas kaip knygos „Aliaskos beieškant“ autorius.
Mokslo metų pradžia Margaritai žada daug permainų – ji pradeda
lankyti licėjų. Laukia ne tik nauji draugai, nauji įspūdžiai, bet ir
nauji pavojai – vaikystė lieka praeity ir vis arčiau nepažįstamas,
kupinas išbandymų suaugusiųjų pasaulis.
Nepasiklysti paauglystėje padėtų tėvų meilė, tačiau likus kelioms
valandoms iki mokslo metų pradžios Margarita telefono atsakiklyje
išgirsta: tėtis išėjo ir namo nebegrįš. Dėl tėvo išėjimo mergina
apkaltina mamą ir užsisklendžia savyje. Tačiau, laimė, jos neapleidžia
išmintingoji močiutė Tereza, entuziastingoji mokyklos draugė Marta, į
knygų pasaulį įnikęs ir mokiniams jų išmintį iš visų jėgų
besistengiantis perteikti, tik link savo mylimosios Stelos žengti
niekaip nedrįstantis mokytojas ir Julijus – paslaptingas vaikinas
ledinėmis akimis, neregėjęs ne tik savo tėvo, bet ir motinos.
Lyg netyčia klasėje gavusi skaityti tą „Odisėjos“ vietą, kur
Telemachas išsiruošia į kelionę ieškoti tėvo, Margarita užsidega ir pati
leistis į tokią kelionę. Ją palaiko Julijus. Ir jaunuoliai, nugvelbę
Margaritos mamos automobilį, išvyksta į Genują, kur nuostabiame
užutėkyje su kita moterimi apsistojęs Margaritos tėvas.
Paslaptingose siaurose Genujos gatvelėse ir paplūdimiuose Margaritos
ir Julijaus laukia ne tik saulė ir nuotykiai, bet ir vienas įvykis, po
kurio niekas nebegalės likti kaip buvę. Margaritos tėvai ir mokytojas
gaus progą naujai įvertinti savo gyvenimą, santykius ir jausmus, o
Margarita su Julijumi – išbandyti savo tik besikalančią meilę...
Ar pavyks Margaritos tėvams, Margaritai ir Julijui bei jų mokytojui susigrąžinti ir išsaugoti tai, kas jiems brangu?
Šio romano autorius Alessandro D‘Avenia (Alesandras D‘Avenija) savų
personažų mintis ir troškimus žino kaip niekas kitas – jis yra mokytojas
iš pašaukimo ir dirba viename iš Milano licėjų. Simpatiškasis romano
italų ir lotynų kalbų bei literatūros mokytojas, gyvenantis knygomis ir
ypač įsimylėjęs „Odisėją“, laisvą minutę minantis dviratį ir stebintis
žmones bei įvykius, yra paties rašytojo prototipas. Romane daug ir kitų
iš Sicilijos kilusiam, Milane gyvenančiam autoriui puikiai pažįstamų
veikėjų. Įvairiose šalyse pelnęs skaitytojų simpatijas debiutiniu romanu
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“, Alessandro D‘Avenia pateikia
antrąjį kūrinį, giliai ir ypač poetiškai narpliojantį toli gražu ne tik
mokyklinio amžiaus jaunuolių problemas.

Paieškų tarnybos grupė išvyksta filmuoti reportažo apie Sibire
gimusią paauglę Sašą, ieškančią tėvo. Ir prasideda... Televizijos
komanda pakliūva į keistą aplinką, pasineria į pasąmonės košmarus.
Romane nuo realių situacijų lengvai peršokama į fantastikos ir magijos
pasaulį, kuriame veikia ugnies ir vandens dvasios, chtoninės būtybės.
Žavus keturių mielų mažų melagių gyvenimas virto tikru košmaru
Emiliją išsiuntė į Ajovą gyventi su itin konservatyviais pusbroliais.
Arijos vaikinas vos neatsidūrė už grotų – ir viskas per ją. Spenserė
persigandusi – galbūt ji prisidėjusi prie Elės žūties. Bet Hanos likimas
dar siaubingesnis – ji per plauką nuo mirties guli ligoninėje, nes
per daug žinojo.
Jei merginos nepradės manęs klausyti, joms gali nutikti kai kas blogiau nei Hanai.
- E
Kodėl negalima pačiam pasirinkti, ką pamiršti...
...O ką prisiminti?
Daug ką Zojė norėtų užmiršti. Pavyzdžiui, tai, kad jos tėtis įtaisė
vaiką savo dvidešimt ketverių metų meilužei. Kad mamos psichika palūžo,
ir visas miestas gali apie tai sužinoti. Taip pat norėtų pamiršti, kad
gražuolis blogiukas Dagas kankina ją mokykloje. Zojei atrodo, kad visas
gyvenimas darosi beviltiškai sujauktas, ir visas bėdas ji stengiasi
atremti pasitelkusi vienintelius jai žinomus ginklus – kruopštumą ir
pareigingumą; ji stengiasi būti tobula dukra, tobula moksleivė ir tobula
mokyklos futbolo žvaigždės Brendono mergina.
Bet Zojė pakliūva į avariją, o kitą dieną visiškai nieko nebeatsimena
– visa praėjusi naktis ištrinta iš atminties. Ar ji važinėjosi kartu su
savo vaikinu Brendonu, kaip ir buvo ketinusi? Jei taip, tai kodėl
atrodo, kad Brendonas ėmė jos vengti? Ir kodėl Dagas – ne kas kitas, o
jis – staiga ėmė elgtis taip, lyg
tarp jųdviejų būtų kažin kas
įvykę. Zojė lyg per miglą prisimena, kaip Dagas ištraukė ją iš
sudaužytos mašinos; tačiau jis vis kalba apie tą naktį taip, lyg ji būtų
dar kai kuo ypatinga jiems abiem; o Zojei baisu prisipažinti, kad ji
šitiek daug neatsimena. Visada susivaldančiai ir skrupulingai Zojei
gyvenimas ima slysti iš po kojų – gyvenimas, kuriame, didžiausiai jos
nuostabai, dominuoja ne Brendonas, o Dagas.
Ši knyga išsiskiria sunkiai nusakomu nuoširdumu, įsigilinimu į žmonių santykius.
Leo – niekuo neišsiskiriantis šešiolikmetis: jam patinka plepėti su
draugais, žaisti futbolą, lakstyti gatvėmis motoroleriu ir leisti dienas
nesiskiriant su savo
aipodu. Mokykla jam atrodo nežmoniška
kankynė, o mokytojai – „saugoma rūšis, kuri, tikėkimės, negrįžtamai
išnyks“. Atėjus naujam istorijos ir filosofijos mokytojui, Leo
pasirengia jį sutikti ciniškomis pastabėlėmis ir apseilėtais popieriaus
gumuliukais, bet šis jaunas mokytojas pasirodo esąs kitoks nei visi: jo
akys spindėte spindi, kai aiškina savo dalyką ir kai ragina mokinius
gyventi nešvaistant laiko ir siekiant svajonių išsipildymo.
Leo jaučiasi galingas tarsi liūtas, jį gąsdina tik vienas dalykas –
balta spalva. Balta jam – nebūtis, visa, kas reiškia praradimą ir
netektį. Užtat raudona – meilės, aistros, kraujo spalva. Raudona – ir
Beatričės, slaptos Leo svajonės, plaukų spalva. Vaikinas turi ir kitą
artimą draugę, Silviją, tačiau būtent dėl to, kad visuomet yra šalia, ją
sunkiau pastebėti.
Sužinojęs, kad Beatričė serga ir kad jos liga susijusi su jį taip
bauginančia balta spalva, Leo privalės įsigilinti į save, nukraujuoti ir
atgimti – tik taip suvoks, kad svajonės nemiršta, o gyvenimas gali būti
gražus net tada, kai nusidažo baltai.
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – ne tik romanas apie jauno
žmogaus kelią į brandą ar vienerių mokslo metų aprašymas, tai ir itin
drąsus pasakojimas. Leo lūpomis iš pradžių lengvabūdiškai ir sąmojingai,
vėliau intymiai ir skaudžiai perteikiama, kas nutinka, kai į paauglio
gyvenimą įsiveržia kančia ir sukrėtimas, o suaugusiųjų pasaulis tampa
nebyliu stebėtoju.
Šioje knygoje ir jaunas, ir vyresnis skaitytojas ras atsakymus į
svarbius klausimus, tačiau kaip ir visi reikšmingi atsakymai, šie nebus
galutiniai ir nenuginčijami, bet ir nedangstomi dvejonių ar abejingumo
šydu.
Gimusi ir užaugusi Niujorke, Džulija net nenutuokia, kad vasaros
darbas su sunkiais paaugliais laukinėje Montanos gamtoje visam laikui
pakeis jos gyvenimą. Ji jaučiasi laiminga su mylimuoju – muzikantu Edu,
per atostogas gesinančiu gaisrus Montanos kalnų miškuose, ir tikisi
kartu leisti romantiškus savaitgalius didingos gamtos prieglobstyje.
Tačiau netikėtai Džulija pajunta trauką geriausiam Edo draugui, taip pat
ugniagesiui Koneriui – Montanos kaubojui, talentingam fotografui.
Vasara tik prasideda, trys jauni žmonės mėgina susivokti savo
jausmuose, o jų išmėginimu tampa akistata su mirtimi gaisro apimtame
miške...
Kai Brangiosios Orchidėjos tėvas melagingai apkaltinamas ir
nubaudžiamas mirtimi, jo artimuosius prislegia gėdos našta. Motinai
nelieka nieko kita, kaip stoti į budistų vienuolyną, todėl dukrą ji
patiki globoti tolimai giminaitei iš Šanchajaus.
Iš pradžių gyvenimas Persikų žiedų paviljone primena sapną.
Egzotiškos gėlės, čiurlenantys fontanai, spalvingų karpių tvenkiniai –
visa tai panašu į svajonę. Brangioji Orchidėja mokoma muzikos,
literatūros, tapybos, kaligrafijos ir, nekaltos mergaitės nuostabai,
meno teikti malonumą vyrams. Mat gražusis paviljonas turi kitą, tamsesnę
paskirtį – čia įsikūręs elitinis viešnamis.
ai buvau trylikos, tėvas užtiko mane su Tomiu Veberiu ant
užpakalinės jo biuiko sėdynės. Prie senosios „Jūrininkų“ užeigos
Montaroje. Antradienį, vienuoliktą valandą vakaro. Septyniolikmetis
Tomis lyg ir buvo laikomas mano brolio Dareno draugu.
Aš nebuvau jo įsimylėjusi.
Net nežinau, ar jis apskritai man patiko.
Vos per vieną lemtingą akimirką paauglės Dajanos Lambert gyvenimas
negrįžtamai pasikeičia. Jai tenka stoti į akistatą su niekaip
nenutylančiais gandais ir lipinama šlykščios „mokyklos kekšės“ etikete.
Nuo šiol Dajana trokšta vieno – pabėgti nuo praeities...
„Kiekvienas, kada nors suklydęs ir dėl to gailėjęsis, atras save šios
knygos puslapiuose. „Mergaitės istorija“ yra grožinis kūrinys, bet jis
perteikia skaudžią tiesą.“
Rašytojas Andrew Auseon
„Aštrus kablys žmonėms, susidariusiems išankstinę nuomonę apie mergaites, anksti pradėjusias lytinį gyvenimą.“
Rašytoja E. Lochart
„Nuoširdus, tikroviškas pasakojimas apie tai, kaip viena akimirka,
vienas pasirinkimas apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojom ir kaip paskui
ilgai tenka įrodinėti, kas tu esi..."
Rašytoja Cynthia Leitich Smith
Visos knygos yra skaitytos ,taip pat ir aš visas skaičiau vertos perskaitymo ;)